Lygiai taip pat jaučiausi sėdėdama lietuvių egzamine. Iš tiesų nuoširdiai nesupratau, kodėl rašiniui buvo paskirtos 3 valandos, kai neturėdama jokių minčių jį įveikiau per 45min, o juk kuo daugiau minčių tavo galvoje, tuo greičiau rašosi (?). Jei tai tiesa, pasirodo, man sekėsi labiausiai, nes nuo suolo pakilau pirma. Ir visgi buvo kas tušinuko nepaleido iš rankos visas 3 valandas. Vargšeliai.
Jei rimtai man žiauriai gėda, nes žinau, kad galėjau geriau. Ta prasme, galėjau įveikti savo tingulį ir nepasiilgti namuose laukiančios lovos, bet man nepavyko, todėl į nieką nesigilinau, atsakiau kaip man tuo momentu atrodė ir išėjau namo miegoooti. Šiaip nebūčiau supykusi jei ir patys Nacionalinio egzaminų centro atstovai būtų supratę ko mūsų prašo užduotyse, bet ką jau padarysi. Ir visgi, kad ir kaip aš nedraugauju su tiksliaisiais mokslais, matematikos egzaminas man pasirodė žymiai lengvesnis. Bet sužinojusi rezultatus buvau maloniai nustebinta. Lietuvių - 9, matematika - 6. Aim hepi.
Bendrai jamant per tą laiką supratau kelis dalykėlius, todėl pasidarė žymiai lengviau gyventi.
Pirmiausia, supratau, kad nereikia niekur skubėti ir viskas ateina su laiku. Dar visai neseniai norėjau tiek daug, bet tik dabar imu suprasti, kad jei viską būčiau lengvai gavusi, lygiai taip pat būčiau ir praradusi. Taigi, aš vis dar turiu tikslų, prie kurių įgyvendinimo kažkiek vis labiau biški nedaug artėju.
Antriausia, supratau, kad asmeninius dalykus reikia pasilikti sau, savyje. Savo jausmais, emocijomis, išgyvenimais dalintis neverta nei kažkokiame tinklaraštyje, nei asmeniniuose užrašuose, nei draugų rate, kadangi pikti ir labai žiaurūs žmonės tyko visur. Net pačių artimiausiųjų tarpe.
Ir visgi tų tikrų, tau nuoširdžiai gero linkinčių žmonių vis dar yra. Ir būtent tai motyvuoja eiti į priekį. I'm very happy.
