Apie lietuvių kalbėjimą nusprendžiau rašyti todėl, kad vos ne visi Lietuvos 10-tokai yra visiški adaptai, nesugebantys patys pasirašyti tos sušiktos kalbos. Savo aplinkoje per daug šiuo klausimu nesireiškiau, tiesiog išgirdusi kieno nors sprendimą pirkti kalbą, protingai patylėdavau.
Žinot kokius pasiteisinimus teko girdėti? Nėra laiko, neturiu minčių, sunki tema, nieko nesuprantu, kam be reikalo gaišti laiką, apsimoka, studentai tą išmano žymiai labiau.. Nesu aš agresyvus žmogus, bet po tokių žodžių visiems jiems norėjosi vožti.
Mano nuomone, pagrindinė klaida, kurią dauguma darė - pasirinko netinkamą potemę. Socialiniai tinklapiai, emigracija kažkodėl daugumai atrodė itin lengva. Tiesą sakant, apie socialinių tinklapių žalą norėjau kalbėti ir aš, bet, ačiū Dievui, kad į protą atėjau pačiu laiku ir pasirinkau 24 potemę.
Paprasčiausiai žmonės nesugebėjo įsigilinti į kiekvieną potemę ir užkibo ant tų nuvalkiotų, neįdomių temų, kurios reikalauja daug daug protingų pamąstymų. Ir tik nedaugelis sumąstė pasakoti apie perskaitytą knygą, kažkokių vietovardžių kilmę ir reikšmę, apžvelgti kažkokį renginį, festivalį, pateikti nuomonę apie kultūrines reklamas viešose erdvėse.. Šios temos reikalauja paprasčiausio faktų pateikimo ir nuomonę pagrindžiančių poros sakinių.
Man kalbos rašymas niekuo nesiskiria nuo paprasto mokyklinio rašinio, todėl už tai sumokėti 10, 40, 50, 60 litų yra tikrai kvaila, nes dėstyti mintis privalo mokėti kiekvienas tokio amžiaus žmogus. Kuo skiriasi kalba, pirka už 10lt ir kalba, pirka už 60lt? Niekuo. Abu variantus mačiau savo akimis ir abu variantai buvo daugiau negu graudūs. Paprasčiausiai žmonėms reikia pinigų. Šiais metais apie tokį uždarbį nepagalvojau, bet kitais metais, manau, koks tukstantėlis man nepamaišys. Ir ne aš čia kvaila, kvaili žmonės, kurie iš manęs pirks tą šūdą.
Man kalbos rašymas niekuo nesiskiria nuo paprasto mokyklinio rašinio, todėl už tai sumokėti 10, 40, 50, 60 litų yra tikrai kvaila, nes dėstyti mintis privalo mokėti kiekvienas tokio amžiaus žmogus. Kuo skiriasi kalba, pirka už 10lt ir kalba, pirka už 60lt? Niekuo. Abu variantus mačiau savo akimis ir abu variantai buvo daugiau negu graudūs. Paprasčiausiai žmonėms reikia pinigų. Šiais metais apie tokį uždarbį nepagalvojau, bet kitais metais, manau, koks tukstantėlis man nepamaišys. Ir ne aš čia kvaila, kvaili žmonės, kurie iš manęs pirks tą šūdą.
Tie kas sako, kad neturi laiko, papasakosiu kiek aš užtrūkau rašydama planą, pačią kalbą ir kiek laiko ją mokiausi. Laiko trūkumu aš nesiskundžiu, tačiau esu tinginė, todėl prisiversti pradėti kažką daryti man žiauriai sunku.
Taigi. Planą rašiau tą dieną, kai turėjau jį paduoti mokytojai, bet jo nepadaviau, nes nėjau į mokyklą, o į mokyklą nėjau, nes neturėjau plano. Kaip tyčia, tą dieną susirgau ir į mokyklą nėjau beveik 2 savaites. Parašyti planą užtrūkau apie 30min. Minčių ieškojau internete, tik jas perteikiau savaip, nes knygą, apie kurią rašiau, skaičiau prieš 2 metus, todėl prisiminiau tik pagrindinius dalykus, kurių būtų neužtekę. Taigi, šiam reikalui užtrūkau tiek, kiek tam gali skirti kiekvienas. O ir internetu gali naudotis visi, todėl skųstis, kad trūksta minčių tikrai kvaila.
Pirmąją sirgimo savaitę sirgau labai rimtai, antrąją - nieko neveikiau. Atėjusi į mokyklą, sužinojau, kad kitą dieną turiu atnešti pačią kalbą. Švelniai nusikeikiau ir grįžusi namo ėmiausi darbo. Turint planą, beliko improvizuoti. Žinojau, kad per daug atsainiai į tai pažvelgiau, net mokytojai buvo gėda tokia kalbą nešti, bet aš tą dieną tikrai neturėjau laiko ir kalbos rašymui skyriau tik valandą. Už tai gavau 5 balus iš 7. Koreguodama kalbą užtrūkau 30min. Susigrūzinau, nes galėjau gauti 7 balus, jei tik tą dieną būčiau savo kai kuriuos planus atidėjusi velesniam laikui.
Beliko kalbą išmokti. Kalbėjimas vyko šiandien, todėl mokytis nusprendžiau savaitgalį. Tiesą sakant, to nepavadinčiau mokymusi. Šeštadienio naktį persiskaičiau visą kalbą, ją atkartojau ir ramiai miegojau. Prabudusi sekmadienio rytą, nors tada jau buvo diena, kalbą mokėjau. Pakartodama kalbą 2 kartus ją mokėjau idealiai. Kodėl man taip pasisekė? Todėl, kad kalbą rašiau pati. Rašant, kiekvienas apgalvotas žodis užfisiksuoja galvoje, todėl sakant kalbą belieka jį pavartoti tinkamoje vietoje.
Kaip gi man šiandien sekėsi kalbėti. Vienintelis dalykas ko bijojau, tai užsikirsti ir nebežinoti ką sakyti arba pradėti kalbėti apie tai, apie ką man nereikia kalbėti. Bet nieko panašaus nebuvo, tik vienoje vietoje padariau šiek tiek per ilgą pauzę, o šiaip pasakiau viską ką norėjau. Buvau nusiteikusi gauti klausimų, kuriems reikės rimtų atsakymų ir šiaip protingų pamąstymų, bet negavau nei vieno. Kaip supratau, klausimų neuždavė tiems, kurių kalba buvo aiški, kurie pagrindė savo pasirinkimą ir šiaip buvo faini. Tiesiog mokytoja paminėjo, jog suprato, kodėl pasirinkau šią knygą ir leido atsisėsti.
Šiais metais mano mokykloje 10-tokams buvo kiek sunkiau. Visais metais reikėdavo kalbėti tik prieš 2 vertintojus, atsisėdus suole, o šiais metais prieš visą auditoriją. Tiesą sakant, dabartinis variantas man patinka žymiai labiau. Tik sedėti būtų kiek geriau, nes stovint nežinai nei ką su kojom, nei ką su rankom daryti, nors, rodos, kaip statula nestovėjau, bet ir nesipurčiau per daug. Sėkmingai pakalbėjau, todėl, kad nusiteikiau pozityviai ir visą laiką prakalbėjau su šypsena, tik kai užsiminiau apie prievartą, smurtą ir narkotikus kiek surimtėjau, kad neatrodyčiau nenormali.
Išties, kai baigiau rašyti kalbą, tik tada susimąsčiau apie pačią knygą, kurią pristačiau kalboje. Kas yra skaitęs Edmundo Malūko romaną ,,Šiukšlyno žmonės'', manau, puikiai žino, kad tai tikrai ne skysta knygutė. Šiek tiek sunerimavau, nes ankščiau teko girdėti, jog lietuvių mokytojai, kai kurie rašytojai labai peikia šią knygą ir teigia, kad ji yra visiškai tuščia, visgi pažadėjau sau, kad sugebėsiu apginti savo mylimiausią rašytoją ir jo knygą, bet to daryti neprireikė, nors kai pasakiau knygos pavadinimą abi mokytojos keistai susižvalgė, bet visą likusį laiką prasišypsojo, todėl labai džiaugiuosi, kad pasirinkau šią, o ne kokią kitą knygą. Na, o jei jūsų vis dar laukia kalbėjimas ir jūs žiauriai bijot, kad net ruošiatės nusižudyti, tai kvailiai esat, nebijokit.
Beliko kalbą išmokti. Kalbėjimas vyko šiandien, todėl mokytis nusprendžiau savaitgalį. Tiesą sakant, to nepavadinčiau mokymusi. Šeštadienio naktį persiskaičiau visą kalbą, ją atkartojau ir ramiai miegojau. Prabudusi sekmadienio rytą, nors tada jau buvo diena, kalbą mokėjau. Pakartodama kalbą 2 kartus ją mokėjau idealiai. Kodėl man taip pasisekė? Todėl, kad kalbą rašiau pati. Rašant, kiekvienas apgalvotas žodis užfisiksuoja galvoje, todėl sakant kalbą belieka jį pavartoti tinkamoje vietoje.
Kaip gi man šiandien sekėsi kalbėti. Vienintelis dalykas ko bijojau, tai užsikirsti ir nebežinoti ką sakyti arba pradėti kalbėti apie tai, apie ką man nereikia kalbėti. Bet nieko panašaus nebuvo, tik vienoje vietoje padariau šiek tiek per ilgą pauzę, o šiaip pasakiau viską ką norėjau. Buvau nusiteikusi gauti klausimų, kuriems reikės rimtų atsakymų ir šiaip protingų pamąstymų, bet negavau nei vieno. Kaip supratau, klausimų neuždavė tiems, kurių kalba buvo aiški, kurie pagrindė savo pasirinkimą ir šiaip buvo faini. Tiesiog mokytoja paminėjo, jog suprato, kodėl pasirinkau šią knygą ir leido atsisėsti.
Šiais metais mano mokykloje 10-tokams buvo kiek sunkiau. Visais metais reikėdavo kalbėti tik prieš 2 vertintojus, atsisėdus suole, o šiais metais prieš visą auditoriją. Tiesą sakant, dabartinis variantas man patinka žymiai labiau. Tik sedėti būtų kiek geriau, nes stovint nežinai nei ką su kojom, nei ką su rankom daryti, nors, rodos, kaip statula nestovėjau, bet ir nesipurčiau per daug. Sėkmingai pakalbėjau, todėl, kad nusiteikiau pozityviai ir visą laiką prakalbėjau su šypsena, tik kai užsiminiau apie prievartą, smurtą ir narkotikus kiek surimtėjau, kad neatrodyčiau nenormali.
Išties, kai baigiau rašyti kalbą, tik tada susimąsčiau apie pačią knygą, kurią pristačiau kalboje. Kas yra skaitęs Edmundo Malūko romaną ,,Šiukšlyno žmonės'', manau, puikiai žino, kad tai tikrai ne skysta knygutė. Šiek tiek sunerimavau, nes ankščiau teko girdėti, jog lietuvių mokytojai, kai kurie rašytojai labai peikia šią knygą ir teigia, kad ji yra visiškai tuščia, visgi pažadėjau sau, kad sugebėsiu apginti savo mylimiausią rašytoją ir jo knygą, bet to daryti neprireikė, nors kai pasakiau knygos pavadinimą abi mokytojos keistai susižvalgė, bet visą likusį laiką prasišypsojo, todėl labai džiaugiuosi, kad pasirinkau šią, o ne kokią kitą knygą. Na, o jei jūsų vis dar laukia kalbėjimas ir jūs žiauriai bijot, kad net ruošiatės nusižudyti, tai kvailiai esat, nebijokit.
Šita viena iš geriausių
