Noriu rašyti, bet žiauriai trūksta įkvėpimo. Rodos, per tuos kelis mėnesius įvyko tiek daug, bet aš neturiu ką pasakyti, nes man tikrai trūksta įkvėpimo. Ir taip jau seniai. Apie šiandien valgytą arbūzą tada kažkada būčiau galėjusi suregzti kilometrinį pasakojimą, o dabar mano galvoje tuščia.
Lygiai taip pat jaučiausi sėdėdama lietuvių egzamine. Iš tiesų nuoširdiai nesupratau, kodėl rašiniui buvo paskirtos 3 valandos, kai neturėdama jokių minčių jį įveikiau per 45min, o juk kuo daugiau minčių tavo galvoje, tuo greičiau rašosi (?). Jei tai tiesa, pasirodo, man sekėsi labiausiai, nes nuo suolo pakilau pirma. Ir visgi buvo kas tušinuko nepaleido iš rankos visas 3 valandas. Vargšeliai.
Jei rimtai man žiauriai gėda, nes žinau, kad galėjau geriau. Ta prasme, galėjau įveikti savo tingulį ir nepasiilgti namuose laukiančios lovos, bet man nepavyko, todėl į nieką nesigilinau, atsakiau kaip man tuo momentu atrodė ir išėjau namo miegoooti. Šiaip nebūčiau supykusi jei ir patys Nacionalinio egzaminų centro atstovai būtų supratę ko mūsų prašo užduotyse, bet ką jau padarysi. Ir visgi, kad ir kaip aš nedraugauju su tiksliaisiais mokslais, matematikos egzaminas man pasirodė žymiai lengvesnis. Bet sužinojusi rezultatus buvau maloniai nustebinta. Lietuvių - 9, matematika - 6. Aim hepi.
Bendrai jamant per tą laiką supratau kelis dalykėlius, todėl pasidarė žymiai lengviau gyventi.
Pirmiausia, supratau, kad nereikia niekur skubėti ir viskas ateina su laiku. Dar visai neseniai norėjau tiek daug, bet tik dabar imu suprasti, kad jei viską būčiau lengvai gavusi, lygiai taip pat būčiau ir praradusi. Taigi, aš vis dar turiu tikslų, prie kurių įgyvendinimo kažkiek vis labiau biški nedaug artėju.
Antriausia, supratau, kad asmeninius dalykus reikia pasilikti sau, savyje. Savo jausmais, emocijomis, išgyvenimais dalintis neverta nei kažkokiame tinklaraštyje, nei asmeniniuose užrašuose, nei draugų rate, kadangi pikti ir labai žiaurūs žmonės tyko visur. Net pačių artimiausiųjų tarpe.
Ir visgi tų tikrų, tau nuoširdžiai gero linkinčių žmonių vis dar yra. Ir būtent tai motyvuoja eiti į priekį. I'm very happy.
Apie lietuvių kalbėjimą nusprendžiau rašyti todėl, kad vos ne visi Lietuvos 10-tokai yra visiški adaptai, nesugebantys patys pasirašyti tos sušiktos kalbos. Savo aplinkoje per daug šiuo klausimu nesireiškiau, tiesiog išgirdusi kieno nors sprendimą pirkti kalbą, protingai patylėdavau.
Žinot kokius pasiteisinimus teko girdėti? Nėra laiko, neturiu minčių, sunki tema, nieko nesuprantu, kam be reikalo gaišti laiką, apsimoka, studentai tą išmano žymiai labiau.. Nesu aš agresyvus žmogus, bet po tokių žodžių visiems jiems norėjosi vožti.
Mano nuomone, pagrindinė klaida, kurią dauguma darė - pasirinko netinkamą potemę. Socialiniai tinklapiai, emigracija kažkodėl daugumai atrodė itin lengva. Tiesą sakant, apie socialinių tinklapių žalą norėjau kalbėti ir aš, bet, ačiū Dievui, kad į protą atėjau pačiu laiku ir pasirinkau 24 potemę.
Paprasčiausiai žmonės nesugebėjo įsigilinti į kiekvieną potemę ir užkibo ant tų nuvalkiotų, neįdomių temų, kurios reikalauja daug daug protingų pamąstymų. Ir tik nedaugelis sumąstė pasakoti apie perskaitytą knygą, kažkokių vietovardžių kilmę ir reikšmę, apžvelgti kažkokį renginį, festivalį, pateikti nuomonę apie kultūrines reklamas viešose erdvėse.. Šios temos reikalauja paprasčiausio faktų pateikimo ir nuomonę pagrindžiančių poros sakinių.
Man kalbos rašymas niekuo nesiskiria nuo paprasto mokyklinio rašinio, todėl už tai sumokėti 10, 40, 50, 60 litų yra tikrai kvaila, nes dėstyti mintis privalo mokėti kiekvienas tokio amžiaus žmogus. Kuo skiriasi kalba, pirka už 10lt ir kalba, pirka už 60lt? Niekuo. Abu variantus mačiau savo akimis ir abu variantai buvo daugiau negu graudūs. Paprasčiausiai žmonėms reikia pinigų. Šiais metais apie tokį uždarbį nepagalvojau, bet kitais metais, manau, koks tukstantėlis man nepamaišys. Ir ne aš čia kvaila, kvaili žmonės, kurie iš manęs pirks tą šūdą.
Tie kas sako, kad neturi laiko, papasakosiu kiek aš užtrūkau rašydama planą, pačią kalbą ir kiek laiko ją mokiausi. Laiko trūkumu aš nesiskundžiu, tačiau esu tinginė, todėl prisiversti pradėti kažką daryti man žiauriai sunku.
Taigi. Planą rašiau tą dieną, kai turėjau jį paduoti mokytojai, bet jo nepadaviau, nes nėjau į mokyklą, o į mokyklą nėjau, nes neturėjau plano. Kaip tyčia, tą dieną susirgau ir į mokyklą nėjau beveik 2 savaites. Parašyti planą užtrūkau apie 30min. Minčių ieškojau internete, tik jas perteikiau savaip, nes knygą, apie kurią rašiau, skaičiau prieš 2 metus, todėl prisiminiau tik pagrindinius dalykus, kurių būtų neužtekę. Taigi, šiam reikalui užtrūkau tiek, kiek tam gali skirti kiekvienas. O ir internetu gali naudotis visi, todėl skųstis, kad trūksta minčių tikrai kvaila.
Pirmąją sirgimo savaitę sirgau labai rimtai, antrąją - nieko neveikiau. Atėjusi į mokyklą, sužinojau, kad kitą dieną turiu atnešti pačią kalbą. Švelniai nusikeikiau ir grįžusi namo ėmiausi darbo. Turint planą, beliko improvizuoti. Žinojau, kad per daug atsainiai į tai pažvelgiau, net mokytojai buvo gėda tokia kalbą nešti, bet aš tą dieną tikrai neturėjau laiko ir kalbos rašymui skyriau tik valandą. Už tai gavau 5 balus iš 7. Koreguodama kalbą užtrūkau 30min. Susigrūzinau, nes galėjau gauti 7 balus, jei tik tą dieną būčiau savo kai kuriuos planus atidėjusi velesniam laikui.
Beliko kalbą išmokti. Kalbėjimas vyko šiandien, todėl mokytis nusprendžiau savaitgalį. Tiesą sakant, to nepavadinčiau mokymusi. Šeštadienio naktį persiskaičiau visą kalbą, ją atkartojau ir ramiai miegojau. Prabudusi sekmadienio rytą, nors tada jau buvo diena, kalbą mokėjau. Pakartodama kalbą 2 kartus ją mokėjau idealiai. Kodėl man taip pasisekė? Todėl, kad kalbą rašiau pati. Rašant, kiekvienas apgalvotas žodis užfisiksuoja galvoje, todėl sakant kalbą belieka jį pavartoti tinkamoje vietoje.
Kaip gi man šiandien sekėsi kalbėti. Vienintelis dalykas ko bijojau, tai užsikirsti ir nebežinoti ką sakyti arba pradėti kalbėti apie tai, apie ką man nereikia kalbėti. Bet nieko panašaus nebuvo, tik vienoje vietoje padariau šiek tiek per ilgą pauzę, o šiaip pasakiau viską ką norėjau. Buvau nusiteikusi gauti klausimų, kuriems reikės rimtų atsakymų ir šiaip protingų pamąstymų, bet negavau nei vieno. Kaip supratau, klausimų neuždavė tiems, kurių kalba buvo aiški, kurie pagrindė savo pasirinkimą ir šiaip buvo faini. Tiesiog mokytoja paminėjo, jog suprato, kodėl pasirinkau šią knygą ir leido atsisėsti.
Šiais metais mano mokykloje 10-tokams buvo kiek sunkiau. Visais metais reikėdavo kalbėti tik prieš 2 vertintojus, atsisėdus suole, o šiais metais prieš visą auditoriją. Tiesą sakant, dabartinis variantas man patinka žymiai labiau. Tik sedėti būtų kiek geriau, nes stovint nežinai nei ką su kojom, nei ką su rankom daryti, nors, rodos, kaip statula nestovėjau, bet ir nesipurčiau per daug. Sėkmingai pakalbėjau, todėl, kad nusiteikiau pozityviai ir visą laiką prakalbėjau su šypsena, tik kai užsiminiau apie prievartą, smurtą ir narkotikus kiek surimtėjau, kad neatrodyčiau nenormali.
Išties, kai baigiau rašyti kalbą, tik tada susimąsčiau apie pačią knygą, kurią pristačiau kalboje. Kas yra skaitęs Edmundo Malūko romaną ,,Šiukšlyno žmonės'', manau, puikiai žino, kad tai tikrai ne skysta knygutė. Šiek tiek sunerimavau, nes ankščiau teko girdėti, jog lietuvių mokytojai, kai kurie rašytojai labai peikia šią knygą ir teigia, kad ji yra visiškai tuščia, visgi pažadėjau sau, kad sugebėsiu apginti savo mylimiausią rašytoją ir jo knygą, bet to daryti neprireikė, nors kai pasakiau knygos pavadinimą abi mokytojos keistai susižvalgė, bet visą likusį laiką prasišypsojo, todėl labai džiaugiuosi, kad pasirinkau šią, o ne kokią kitą knygą. Na, o jei jūsų vis dar laukia kalbėjimas ir jūs žiauriai bijot, kad net ruošiatės nusižudyti, tai kvailiai esat, nebijokit.
Mokykla man nėra toks jau beviltiškas dalykas. Mokymosi prasme esu kiek kitokios nuomonės, kadangi tiek, kiek išmokau per 10 metų, likusius metus nieko naujo nebesužinosiu. Tiesą sakant, jau ir šie metai buvo vieni iš nuobodžiausių. Ne todėl, kad visą kursą mokėjau iki šiol, tiesiog informacijos, kuri man nėra įdomi, į mano galvą neįkyši. Taigi, fizikoje, chemijoje esu visiškai visiškai žalia. Lietuvių kalba, rašymas yra mano stichija ir tą išmanau jau nuo senų laikų, todėl kartais jaučiu, kad mokykloje tikrai gaištu laiką.
Visą situaciją gelbsti žmonės, turintys humoro jausmą. Turbūt, nėra buvę nei dienos, kad mokykloje nesijuokčiau labai labai daug. O tas labai labai daug dažniausiai pasireiškia pačioje rimčiausioje vietoje, todėl būna dar smagiau. Kartais išgirdus, atrodo, visai paprastą žodį imi juoktis, todėl pabandysiu parašyti kelis žodžius, kurie yra vartojami tikrai dažnai, bet man kelia juoką visur ir visada. Gyvenimiškose situacijose pritaikius šiuos žodžius būna žymiai juokingiau, tad jei jau taip liūdna skaityti, galit pafantazuoti ;D.
Nesvarbu, kad mano mitybos sąraše pagrindinę vietą užima gatavi, kiekvienoje parduotuvėje randami produktai, tačiau kaip bebūtų gaila, su maisto gaminimu kartais tenka susidurti ir man. Gaila todėl, kad maisto gaminimas mano gyvenime tolygus namų darbų darymui, o jie užima paskutinę vietą. Taigi, šioje srityje esu labai labai silpna.
Virtuvėj apsilankyti man tenka tik tada, kai baigiasi nutellos ir kitų fainų dalykėlių atsargos. Pasiseka, jei joje randu kažką paruošto valgymui, tačiau būna ir taip, kad miltų pasiėmusi nepradėsiu valgyti, todėl tenka suktis iš padėties.
Šiandien nutiko kažkas panašaus. Pradėjau mąstyti apie blynus, tačiau prisimininus, kad esant reikalui mano veiksmingiausias išsivėmimo būdas yra galvojimas apie riebius blynus, tai noras juos kepti kažkaip dingo. Visgi visai netikėtai prisiminiau amerikietiškus blynus, kuriuos kažkada labai labai senai, kai dar barbės buvo galvoj, kepdavom su draugėm. Spėju, kad tada kulinarijos srity buvau daug labiau pažengusi, bet vis tiek panorau pabandyti.
Jei niekada neragavot šių blynų, tai bent jau per amerikietiškus filmus teko matyti, ne veltui toks jų pavadinimas. Amerikietiškų blynų esmė - kepimas sausoje keptuvėje, be jokio aliejaus. Taigi, ką vimdo riebalai, šitas receptas turėtų patikti.
Jeigu neturit daug laiko, siūlau net nemėginti jų kepti. Šie blynai kepami ant pačios mažiausios ugnies, todėl, keramikinėje keptuvėje vienam blyno iškepimui prireiks 2min, tačiau kepant paprastoje keptuvėje užtruksite vos ne 10min. Vienaip ar kitaip laiko reikia daug. Kadangi su kepimu man niekada nesiseka, visada viską prideginu, tai kepant tokiu būdu jokių problemų neiškyla.
Ingridientai:
1 ir 1/4 stiklinės miltų
1 kiaušinis
1 ir 1/4 stiklinės kefyro arba raugintų pasukų (man asmeniškai su kefyru skaniau)
1/4 stiklinės cukraus
1 a.š. sodos (nugesinti nepamirškit)
druskos
1/4 aliejaus (patarčiau rinktis kelis šaukštus alyvuogių arba kokosų aliejaus, nes nuo saulėgrąžų aliejaus blynai labai svyla ir ne tokie skanūs būna)
Pirmiausia sumaišiau atskirai skystus ir atskirai sausus produktus, tada viską kartu. Paskui įkaitinau keptuvę ir pradėdama kepti nustačiau pačią silpniausią ugnį. Į tešlą visko dėjau dvigubai daugiau, nes kitaip pavalgytų, tik 2 valgyti nemėgstantys žmonės.
Kaip buvo juokinga po paskutinio įrašo sulaukti tų, kurie siūlė įvairius būdus kovai su ilgesiu. Žmonės kvaili. Ne pagalbos man reikia. Kaip aš galiu kovoti su tuo, ko neturiu, bet labai trokštu. Būtų per daug žiauru.
Ir visgi šiame bloge rašau ne todėl, kad tikiuosi sulaukti pagalbos, o todėl, kad rašydama gebu išvynioti visą raizgalynę iš savo galvos. Taip joje atsiranda vietos naujoms mintims, kuriomis dalintis viešoje erdvėje man patinka. Tiesiog patinka.
Taip jau kartais nutinka, kad tu sergi 3 dienas, bet tavo gydytojas yra baisiai mielas ir tave nuo mokyklos atleidžia 2 savaites. Išties visai nesvarbu, kad mano savijauta šiuo metu gera, galbūt, aš jau kurį laiką gyvenu su 35 vėžio rūšimis to nejausdama, bet toks jau tas laimingas gydytojų gyvenimas, kad nieko jie daugiau neveikia, kaip tik džiugina savo pacientus, rašydami tuos sušiktus nedarbingumo lapelius.
Sėdėti namuose užknisa, todėl belieka imtis veiklos, kurios paprastai nesiimčiau niekada.
Prieš daug laiko teko palaikyti ryšį su ebay.com, nes norėjau savo storam šuniui nupirkti džempą. Deja, ankstesni ir vėlesni ryšio palaikymai su šiuo tinklapiu buvo sėkmingesni, nes mano storas šuo gavo gerokai daug labai smarkiai žiauriai per mažą drabužį. Nors buvau pateikus išmatavimus ir kas antroje žinutėje kartojau, kad mai dog iz rili veri fet, likau visiškai nesuprasta.
Išsiaiškinus, kad mano šuo nenori lankytis sporto klube, ėmiau prisiminti siuvėjų kursuose, kurių niekada nelankiau, įgytus pagrindus.
Čia kai tilpo viena koja
Čia kai tilpo visi lašiniai (kapišono praplatinimui panaudojau forsiškos maikės juosteles).
Užknisa kažko labai labai ilgėtis, nes nuo šito jausmo žiauriai skauda. O kai tas ilgesys trunka ilgai ir nujauti, kad tai vis dar tęsis ir tęsis, tiesiog nebežinai ką daryti. Tave varžo tavo amžius, daugybė pareigų ir daug daug nesupratingų žmonių, todėl skubi gyventi, lauki tos dienos, kai tapsi nepriklausomas ir tiesiog nebesimėgauji šia diena, nes visą dėmesį esi sutelkęs į ateities vizijas.
Mano vizijos nėra kažkuo ypatingos. Tai paprastas gyvenimas žmonių apsupty. Gerų žmonių. Kita vertus užtektų ir vieno žmogus. Tačiau kodėl tokių mažų dalykų negalima turėti tiesiog dabar? Todėl, kad žmonės yra žiaurūs.
Džiaugiuosi, kad kartais mane aplanko teigiamos emocijos ir judu į priekį, tačiau negebėdama įžvelgti rezultatų, kuriais mėgausiuosi ateity, imu ir palūžtu. Bet aš save pažįstu, praėjus keliems sušiktiems etapams aš iškelsiu galvą aukštyn ir viską padarysiu. Beveik viską.
Visgi principai egzistuoja mano pasaulyje, todėl padarysiu ne viską. Geriau lauksiu. Man skaudės, bet aš lauksiu. O galbūt iniciatyvos imsis kita pusė. Būtų gerai.
Nebūtų taip sunku, jei paskui save nesitempčiau to, kas sukelia prisiminimus iš tada. Iš tada, kai galvojau, kad drugeliai po visą kūną skraidys dar ilgai. Kvapas. Kiekvieną kartą įkvėpus to, kas visai netikėtai užsiliko, man žiauriai skauda, bet tuo pačiu motyvuoja, suteikia jėgų. Dviprasmiška, todėl žiauriai sunku.
Žmonės yra labai labai žiaurūs. Ir kas blogiausia, aš nuo jų negaliu pabėgti. Ne todėl, kad neturiu kur bėgti, todėl, kad paprasčiausiai negaliu. Sušiktas gyvenimas sutvarko viską taip, kad belieka tikėti stebuklais ir jų laukti.
Bandžiau į viską žvelgti optimistiškai. Bandžiau padėti žmonėms. Nepavyko. Bandžiau prie jų prisitaikyti. Tesiog negalėjau. Negalėjau užmiršti to, kas per ilgą laiką įsisiurbė į mano kraują. Man gali padėti tik kita aplinka, kuo toliau nuo jų.
Žinot tą jausmą kai sergi (ne apie psichines ligas kalbu), o visi aplinkui rodo žymiai daugiau dėmesio nei įprastai? Aišku, dėmesys, kai žmogus ant manęs rėkia, primindamas, kad išgerčiau sušiktus antibiotikus, man yra nepriimtinas, bet pasaulyje yra daug daug žmonių, kurie savo meilę ir rūpestį moka išreikšti ir kitais būdais.
Kas gali būti fainiau, kai tu guli su 39 laipsnių temperatūra, žiūri televizorių, išties nieko jame nematydamas ir daugiau nieko negali daryti, nes ta sušikta temperatūra surakina visą kūną, o tada koks labai fainas žmogus tau atneša nutellos. Toks aš jau esu žmogus, kad jei jau kažką valgau, tai nebent tik lengvai ir greitai valgomus dalykėlius. Niekada neturėjau, kažin ar dar kažkada turėsiu kantrybės 5 valandas valgyti kokį lievą kepsnį su 20 bulvių lekštėj ir kibiru salotų. Aš visiškai neperdedu, žmonės išties taip valgo. O kad neturėčiau tokių problemų, aš einu lengviausiu ir paprasčiausiu keliu, visą gyvenimą valgau nutellą, kinder buenus ir panašius dalykus. Ir toks gyvenimo būdas, pagal mano paskaičiavimus, yra pats pigiausias. Kas gali būti geriau? Na taip, nebent tik mcdonaldas, bet šitam kaime jo nerasi.
Aišku po kokių 30min laimės visada ateina skausmas
Išties sunku patikėti, kad per nevisiškai ilgą nerašymo laikotarpį gyvenimas gali pasikeisti žiauriai labai labai. Tačiau aplinkiniai, rodos, to nepastebi ir visiems viskas tvarkoj. Kad tikrai viskas būtų kaip ir anksčiau, turiu grįžti prie savo pomėgio.
Grįžimas susijęs su šiais metais, kadangi naujo įrašo subrandinimui man jau pakako laiko apsidairyti 2014-uose ir pamatyti tą sušiktą rūtiną žmonių tarpe. Per tuos nepilnus 3 mėnesius jau pusė pasaulio spėjo pasiskelbti, kad atveria kažkokį fucking naują gyvenimo puslapį (blogai), pradeda kažką naujo (nėra blogai), kūriasi fucking sąrašus (labai blogai) ir kažkokį laiko tarpą bando tapti tobulom asmenybėm (daunai gal), kol galiausiai grįžta prie tų sušiktų, jau nugyventų puslapių (taip jiems ir reikia).
Ir tie nauji metai tikrai užknisantis reikalas, nes kažkokios aukos bando įrodyti, kad norint tapti tobulu žmogučiu tereikia išbraukinėti punktus iš tobulos asmenybės elgsenos, įpročių, darbų sąrašo. Ir jei jau žmogus kažką išbraukia, jis priverstas tikėti, kad tas išbraukimas prie įsikūnijimo į tobulą asmenybę veda vis arčiau. Visgi netobulas žmogus kažkada supranta, kad jis plūduriuoja tam pačiam mešle, tačiau vis dar nesuvokia, kad į sąrašą įtraukęs, pavyzdžiui, dažną kambario tvarkymąsį, nuo sausio 1d. jo dažnai nesitvarkys. Pirmiau reikia surasti priežastį kodėl jo nesitvarkė iki šiol. Tinginystė, laiko neturėjimas.. Kovai su tinginyste reiktų keisti tam tikrus įpročius, kad atsirastų daugiau laiko reiktų išmokti jį planuoti, kažko atsisakyti ir visam tam reiktų ne vieno papildomo punkto, norint pasiekti tą galutinį tašką. O tokio sąrašo, su punktais, išsišakojusiais į dar šimtus punktų, vykdymas priverstų jį įsisprausti į tam tikrus rėmus ir gyvenimas taptų tiesiog neįdomus.
Geriausias pasirinkimas būtų gyventi taip, kaip nori šią minutę ir toliau daryti tas sušiktas gyvenimo klaidas. Netobulu žmogum būti žiauriai gerai, bet juo būti reikia protingai, o protu yra apdovanotas kas antras žmogus, tereikia išsiskaičiuoti pirmais antrais.
Rašyti visokias tokias rašliavas neraštingųjų tarpe tapo nebemadinga, būtent todėl aš čia (gili mintis). Prieš metus rašiau apie tam tikras gyvenimo vertybes, apie priežastis kodėl verta mėgautis gyvenimu ir tiesiog jį gyventi. Dabar su mielu noru pateikčiau sąrašą kodėl gyvenimas sušiktas, bet tai nereiškia, kad aš nelaiminga, tiesiog per žiauriai trumpą laiką paragavau daug daug mėšlo. Visgi nepagalvokit, kad aš grįžau prie rašymo rūtinos. Man šiuo metu tereikėjo šio vieno įrašo, kito gali nebeprireikti. PEACE.
