Longing sucks

 Užknisa kažko labai labai ilgėtis, nes nuo šito jausmo žiauriai skauda. O kai tas ilgesys trunka ilgai ir nujauti, kad tai vis dar tęsis ir tęsis, tiesiog nebežinai ką daryti. Tave varžo tavo amžius, daugybė pareigų ir daug daug nesupratingų žmonių, todėl skubi gyventi, lauki tos dienos, kai tapsi nepriklausomas ir tiesiog nebesimėgauji šia diena, nes visą dėmesį esi sutelkęs į ateities vizijas.

 Mano vizijos nėra kažkuo ypatingos. Tai paprastas gyvenimas žmonių apsupty. Gerų žmonių. Kita vertus užtektų ir vieno žmogus. Tačiau kodėl tokių mažų dalykų negalima turėti tiesiog dabar? Todėl, kad žmonės yra žiaurūs.

 Džiaugiuosi, kad kartais mane aplanko teigiamos emocijos ir judu į priekį, tačiau negebėdama įžvelgti rezultatų, kuriais mėgausiuosi ateity, imu ir palūžtu. Bet aš save pažįstu, praėjus keliems sušiktiems etapams aš iškelsiu galvą aukštyn ir viską padarysiu. Beveik viską.

 Visgi principai egzistuoja mano pasaulyje, todėl padarysiu ne viską. Geriau lauksiu. Man skaudės, bet aš lauksiu. O galbūt iniciatyvos imsis kita pusė. Būtų gerai.

 Nebūtų taip sunku, jei paskui save nesitempčiau to, kas sukelia prisiminimus iš tada. Iš tada, kai galvojau, kad drugeliai po visą kūną skraidys dar ilgai. Kvapas. Kiekvieną kartą įkvėpus to, kas visai netikėtai užsiliko, man žiauriai skauda, bet tuo pačiu motyvuoja, suteikia jėgų. Dviprasmiška, todėl žiauriai sunku.

  Žmonės yra labai labai žiaurūs. Ir kas blogiausia, aš nuo jų negaliu pabėgti. Ne todėl, kad neturiu kur bėgti, todėl, kad paprasčiausiai negaliu. Sušiktas gyvenimas sutvarko viską taip, kad belieka tikėti stebuklais ir jų laukti.

 Bandžiau į viską žvelgti optimistiškai. Bandžiau padėti žmonėms. Nepavyko. Bandžiau prie jų prisitaikyti. Tesiog negalėjau. Negalėjau užmiršti to, kas per ilgą laiką įsisiurbė į mano kraują. Man gali padėti tik kita aplinka, kuo toliau nuo jų.